Sveiki, zuikiai puikiai, tie, kurie dar smaginates on ze byč, ir tie, kurie tupite ūkanotoje Lietuvoje. As jau grizau is nuostabios egzotines Egipto zemes ir su giliu liudesiu menu beprotiškai fantastiskai praleista savaite... paskutiniai mano gyvenimiški pastebėjimai pasibaige ties sausu rezultatu pirma/antra/o gal trecia vieta, taciau nuotykiai tesesi. Negaliu niekaip patylėti ir praleisti proga papasakoti apie tai, kas dar ivyko... pradžiai apie šaunia CDT iskyla i vietiniu abudabiu gyvenama miesteli El Tur. Kaip jau visi zinote, nes geografija mokate, tas dalykas dar vadinamas Sinajaus administraciniu centriuku. Praktiskai Panevėžyyyys...ar tai Visaginas... Ok. Nevermind. Po vienos is sociuju kasdieniu vakarieniu (darzoviu misiniai, lęšiai, mesyte gleivese ir TAS PATS TORTUKAS) issikvieciame prabangu priekabini taksa ( su taksais ten irgi atskira kalba, atvaziuoja mini sunkvežimis aka amerikiečio kaimiečio kaubojaus svajone, jus sulipate i ta priekaba, šiukštu ne šalia vairuotojo, nes abudabiai taksistai vazineja po du, ir vaziuojate tiek kilometruku, kiek reikia. Su sąlyga, kad tai yra beveik kabrioletas, galima vaidinti Titanika arba stengtis neiškristi, kas kam priimtiniau. Dar buna labai faini sviesos efektai – tai yra kruciau uz auksines desras, barbes ir avikailius, tik reik isijaust i mirgėjimo ritma), sušokame vidun pagal visas taisykles ir vaziuojame. Nepamirsiu pamineti, kad pries sia kultūrine kelione i jautriu moteriškam žavesiui abudabiu teritorija mudvi su Zibule įvairiais budais maskavome moteriškus iskilumus ir visaip labai stengemes atrodyti kaip vyrai. Vyrisku rubeliu neturiu, kaip ir kiekviena normali motera teikiu pirmenybe aptemptam garderobui, tad teko laime vilktis penkiais dydžiais per dideli Baido džemperi Milk‘nBlood. Tai labai nuosirdziai džiaugiausi, kad jis su tuo daikteliu nesportuoja, nes butau ir kvepėjusi kaip tikras vyyyras... bet, kaip sakoma, ne zodziais, o darbais tevyne mylim, taigi ilgai nedelse issiruosem... El Turas pasitiko mus sysiuko kvapais (sorry, bet as visada vadinu daikta jo tikruoju vardu). Panasiai, buna, atsiduoda tarpuvartes Vilniaus gatvej, tad nenustebau. Nustebau, kai tas kvapas nedingo, o tik sustiprėjo. Paskui dar labiau. Ir dar... atsirado papildančiu aromatu...Mmmm...ajajaj...Niam niam. Praktiskai cia supratau, kad daugelio pamegta fraze „noreciau buto miesto centre“ cia praranda prasme... cia visi turi buta miesto centre. Nesvarbu, kad tai tik pašiūrė. Ir visai nesvarbu, kad be stogo. Dar mažiau svarbu, jei kvepia fekalijomis. Ir koks skirtumas, jei nera duru, viduje vis tiek tik du papuve foteliai ir kaljanas... Vaizdzialis kaip Afganistane. Cia yra namukas, o cia jau nera. O cia tik apgriuves plyšys. O cia turgus – galima kinietisku tapkiu nusipirkti. O cia Vodafone biuras. Dar yra mečete ir dar namas. Kanalizacijos vamzdžiai kabo per balkona, bet viskas cia ok. Ak tai stai is kur tas kvapas...Visi cia faini, kai kurie netgi turi masinukes, pypsina ir vaziuoja, auksciau antros pavaros nejungia – taupo, be to reik, kad kaimynas matytu, kaip tu plastikinio bliudo i Senukus vaziuoji, o tavo boba su plysiu akims salia tupi.
Miestelyje night life verda kaip reikiant. Yra klubu – juose buna apsilaupiusi coca cola reklama ir sedi vieni vyrai – jie turi galimybe papramogauti. Dar jie gali eiti i mečete ir baubti. Moterys turi galimybe pasauli stebeti pro plysi ir pirkti daržoves. Atsigeriam kažkokiu nendriu sultyciu is maiselio ir pafotografuojam vietini jaunima – ryski klaida, isigyjam palyda likusiai viešnages daliai. Z paaiskina jiems rusiskai, kur reiketu eiti ir ka daryti, deja, lieka nesuprastas. Galu gale nusiperkam atsigerti ir su priekabiniu Cheviu varom namolio... is tikruju tai as tikiuosi, kad dede Edikas imes pora nuotraukyciu kaipo iliustraciju...
Likusios dienos prabega ramiai. Dede Edikas aiskina, kad jei varai su vandens slidėmis, tai butinai reik hidro kostiumo. Kodel? Ogi todel, kad su sąlyga, kad didelis vandens srauto pasipriešinimas, tai galite gauti nemokama klizma. Z veido israiska pakinta – jis susidomi. Edas aiskina toliau, nuklysdamas i smulkmenas ir fiziologinius procesus. Nusprendžiu, kad vandens slidžiu sportas manes nevilioja. Z susimasto...
Ir stai liūdesys – sulaukiu sekmadienio... metas išvykti. Liudeciau dar labiau, jei zinociau, kokie išvykimo ypatumai manes laukia. As, aisku, nenoriu gasdinti tu, kuriems tas dalykas bus tik uz savaitėles, bet žinokit, kur einat... O viskas buvo taip: sekmadienio ankstu ryta be penkiolika dešimt busikas pajama mane is Moses Bay hotel. Atsibuciuoju su chebryte (dede Edika vos pasiekiu) ir isvaziuoju. Mano bendrakeleivis nusiteikes ramiai, as spaudžiu kriaukliu iškimsta rankine ir truputuka jaudinuosi... vel vaziuojame dykuma, pamatome pora sutraiškytu masinu (naujai) ir prisimename keliu ženklu reiksmes. Jau netoli oro uosto mus pasiveja dvi juodos Toyotos pilnos juodu abudabiu. Is pradziu vaziuoja lygiagrečiai, paskui aplenkia, užkerta kelia ir musu busikas ima stoti!!! Susinervinu ne juokais – problemu su fantazija neturiu, tad jau matau save arba ant operacinio stalo (prekyba organais) arba pas šeicha su plysiu akims (prekyba zmonemis). Prekyba dalykas geras, bet šiandien tam neturiu nuotaikos. Mano kolega ryškiai ramesnis (aisku, jam pasirinkimas butu tik operacinis stalas, tad apsisprendimo ir nezinios baime jo nekamuoja). Aciu Alachui, bet abudabiai paklausia kelio ir mes vaziuojame toliau. Vairuotojas veidrodėlyje pamato mano veido israiska ir ima juoktis. Pajuntu nora jam ispirti. Pagaliau pasiekiame Šarm el Šeicho oro uosta. Atsidarau lagamina ir vykdau kontrabandiniu kriauklelių rokiruote. Dali susikemsu i kišenes. Kyla spontaniška mintis likusias susikimsti i liemenėle, bet nugesinu save – turbūt per daug filmu ziuriu, butu smagu, eini pro kareivuka ir pradeda is taves byrėti...kriaukleles...bir bir bir...bakshish... jekshebash...avineli, pasipurtyk. Tada prasideda didžiausias absurdo teatras, koki yra teke matyti oro uoste. Is pradziu prasmunku pro bagažo rentgena – apsiraminu. Neuzpelengavo. Tada atsistojame i milzininska lietuviu eile prie bagažo pridavimo ir check in‘o. Stovim. Dar stovim. Eile nejuda, laikas bega ir suvokiu, kad iki skrydžio nei daug nei mazai – 20 minuciu! Abudabiai laksto kaip ikirpti, veblena kazka i savo racijas (tik duok bezdzionelei zaisla) ir nedirba savo darbo. Imam is leto judeti. Kuomet priduodate bagaza, laime dar nesibaigia. Patenkate i kita sale, kur atsistojate i ne kiek ne mazesne pasport control eile. Joje stovėdami dar užpildote rausvaji lapeli apie save (saunu, jei turite tusinuka) ir, prasibrove pro italu pensininkus, patenkate prie antrojo bagažo patikros punkto. Vel susistresuoju, nes esu tiek pati, tiek rankine, iskimstos kriauklytemis. Praeinu, uf. O tada ivyksta reaktyvinis begimas per visa duty free... nes iki skrydžio telieka 5 minutes! Kai jau pagaliau sedite autobuse, ir, atrodo, galima atsipusti, siulyciau idemiau pažvelgti pro langa. Kaip stai ir mes – vaziuojame, letai dairomes, salia vaziuoja abudabis su priekabomis pilnomis lagaminu... puf puf bumpt, asfalto nelygumas, bildinkst – trys lagaminai nurieda...abudabis ramus, jis klausosi repo ir vaziuoja toliau. Autobuse kyla panika, lietuviu tauta prisiploja prie stiklu. Deja. Niekas musu negirdi. Tylomis pasidžiaugiu, kad ne mano rubeliai liks uždarbiauti svetingame kraste. Pagaliau reperis daro posuki ir pamato pamestinukus. Tingiai grizta ir susirenka...
Visa kelia bandžiau užmigti tarp cypiančiu seiles purskianciu mielu aktyviu padarėliu. Pora kartu pavyko. O Lietuvoje – rukas ir slapia kelio danga...ech. Pasiilgau visu. Ypac CDT... lauksiu sugriztant.
Bet paaiškinimo kas per CTD reikia, gal tai nauja komanda, tipo Xpro? Kuo užsiima jūsų ši grupė? 
temperatura slugsta.. 
