Jei norit mane nušauti, subadyti peiliais, prismaugti ar kokiais kitais būdais mane nužudyti, nevarkit, nes nieko nebijau ir man nesvarbu, todėl, kad yra baisesnių dalykų ir, regis,aš juos patyriau:
Atidarau aš garažo vartus, norėjau iš jo ar tai mašiną išsivaryt, ar tai dviratį pasiimti, o gal slides, bet žodžiu žiūriu aš į tuščias sienas ir taip širdį suspaudė....oi.... Nieko nėra..... Na jūs įsivaizduojat netekties jausmą? Viskas buvo sudėta gražiai, ant specialių kablių, laikiklių. Nieko nėra. Gikai, burės, stiebų tris komplektai, hidrokostiumas, nepastebėjau dar, gal ir trapecijų, ir jų tikriausiai nėra. Svarbiausia, mano mylimiausia lenta. Tos kitos- namie rūsy, bet šita, ji juk mylimiausia! Vagys, bjaurybės, nekitaip. Su panieka pažiūrėjau i savo taksiuką,- negalėjai nujaust nelaimės ar ką, ėst juk gauni? Pažiūrėjau kaimynų link,- na aišku, kai reikia, tai miega. Protas veikė, jaučiau, kad dar yra vilties, sugraibiau kišenėje telefoną. Surinkau numerį 02, atsiliepė labai nesolidus balsas. Aš jam pasakoju kas čia galėjo nutikti, o jis, kaip sovietinių laikų mėsos pardavėja, kažkokias nesąmones šneka , tiesiog papiktino. Ir staiga suvokiau, kad 02 numeris juk taip pat sovietinis, reikia skambinti 112. Paskambinau, bet balsas buvo tas pats. Tada bejėgiškai supratau, kad mūsų policininkas buvo kartu su jais, jis juos dengia. Aš buvau sugniuždytas, jausmas toks, lyg pasaulio pabaiga. Prisiminiau, kad dažnai palieku nerakintus vartus, kad šito ir reikėjo tikėtis, kad greičiausiai ir tikėjausi, nes specialiai vėl nepadėjau taško, neapsaugojau, palikau galimybę atsitiktinumui leisti vėl mane priversti krutint savo užpakalį- svajoti apie tai, ko neturiu. Kaltinau save be perstojo kol tikriausiai suvirpėjo barškaliukas kur tūno liaukoje. Jis tarytum man priminė, kad dabar reiktų įsigyti truputi gražesnę lentą, truputi mažesnio litražo, truputi subtilesne. Keista, bet man palengvėjo. Jaučiau kaip pradėjo grįžti jėgos, kaip aiškiai pasidarė šviesesnė mano sąmonė.
