"Kokį pavidalą turi jausmas? .................................................................................................................
O kaip įsivaizduoji vėją? Ne, nesakyk, kad tai siūbuojančios medžių šakos... Užmerk savo kūno akis ir atmerk vidines. Atsistok vėjyje..Ką jauti? Aš jaučiu, kad esu sunki ir lyg sustingusi. žmogiškai nerangi. Ir savo kūnu skrodžiu vėją, jį stabdau. Bet jo gūsiai pagauna ir nuneša dalį manęs. Dalį mano svorio, skausmų, liūdesio... Savo vėsia ranka jis braukia mano plaukus ir iškedena iš jų visas niūrias mintis.Aš vis labiau su juo susilieju ir iškėlusi rankas jaučiu, jog lengvėju.Tirpstu, skaidrėju ir susilieju su juo. Lyg iš sunkaus drabužio išsivelku pati iš savęs ir išslydusi aukštyn, leidžiuosi nešama vėjo... Aš lengva ir lanksti lyg smilga...Čia lengvai sūpuojama švelniai leidžiuosi žemyn, čia su gūsiu prašvilpiu virš beržų ir džiaugsmingai krykštaudama rankomis braukiu jų viršūnes. Pašėlusiai sukdamasi staiga šaunu aukštyn, atlošusi galvą žvelgiu į artėjančius debesis, neriu į juos, lekioju pašėlusiai juokdamasi ir juos vaikydama, tada vėl smingu žemyn...Pirštais kedendama bangas, praskrendu ežero paviršiumi, pagavusi paskraidinu vienišą burę ir šnarėdama įsipainioju pakrantės melduose.
Ir štai matau save. Apsvaigusią nuo vėjo... Sugrįžtu į save. Švaresnė, skaidresnė,besišypsanti. Suveltais plaukais ir kvepianti vėju..."
R.L.