Supermaratono akimirkos

[Edas50]

Na štai - keletas nuotraukų iš kelionės.
Artimiausiu laiku bandysim paruošti išsamų pasakojimą apie tai, kaip viskas buvo iš tikro

[LTU40]

Vargelis atvargtas. Ačiū Dievui. Kažin ar kas kada tai pakartos. Dar kartą sveikinu Arūną ir visus, kas tik prie šio reikalo prisidėjo!!! Vidas

[Edas50]

dar viena nuoroda su nuotraukomis is supermaratono
http://4x4.cortex-studio.com/thumbnails ... =62&page=1

[Edas50]

Arūno išplaukimas nuo Šventosios
Ačiū Romui Stoniui iš Klaipėdos
http://www.extreem.lt/forumas/files/WM9 ... ad_PAL.wmv

[Bobas32]

Svajonės ir kalbos apie tai, kaip burlente perplaukti Baltijos jūrą prasidėjo dar 2003-aisiais metais. Jau tuomet ši idėja tarsi „apsėdo“ Arūną Rinkevičių, uždarosios akcinės bendrovės „Vartų technika“ vadovą, atkaklų buriuotoją.
2004-ųjų vasaros pabaigoje organizuodamas „Vartų technikos“ 100 km buriavimo maratoną „Šventoji – Klaipėda - Šventoji“ jis jau tiksliai žinojo – po metų bus plaukiama iki Gotlando salos. Šis maratonas turėjo parodyti stipriausiuosius, tuos, kurie būtų pajėgūs įveikti Baltiją ir pasiekti Gotlando salą.
Maratono „Šventoji – Klaipėda – Šventoji“ dieną oro sąlygos nieko gero nežadėjo – pradžioje siautęs stiprus vėjas vėliau aprimo, tačiau iš vakaro praūžusios audros įsiūbuotos bangos buvo milžiniškos. Maratono trasa pasirodė besanti labai sudėtinga, tad daugeliui svajonė apie kelionę per Baltiją ėmė rodytis nereali ir net bauginanti.
Tądien iš 70 užsiregistravusių plaukti maratoną startavo tik 21, o finišą pasiekė tik 5.

Laikas nenumaldomai bėgo. Žodžiai ir svajonės turėjo virsti realiais darbais. 2005-ųjų metų pradžioje susikūrusi Lietuvos burlentininkų asociacija pagrindiniu savo pirmųjų veiklos metų tikslu pasirinko maratono per Baltiją organizavimą.
Asociacijos steigėjai, tame tarpe ir Arūnas Rinkevičius, ėmė detaliai planuoti renginį. Reikėjo apgalvoti begalę organizacinių klausimų: nuspręsti, kas plauks, parinkti laiką ir maršrutą, pasirūpinti plaukiančiųjų saugumu, rasti rėmėjus ir pan. Projektui realizuoti buvo nusamdyta profesionali renginius organizuojanti įmonė „Action Field“.
Pirmiausia buvo parengtas projekto įgyvendinimo planas ir paruoštas renginio pristatymas.. Tuomet prasidėjo varginančios kelionės po valdžios įstaigas, renkant įvairius leidimus, pažadus pagalbai ir finansinei paramai. Atrodė, kad viskas klostosi puikiai. Buvo pažadėtas kateris, malūnsparnis, kitos žygiui reikalingos priemonės.
Po pristatymo per Lietuvos buriuotojų sąjungos jubiliejų, vykusį birželio mėnesį Kaune, projektas atsidūrė Prezidento Valdo Adamkaus, Premjero Algirdo Brazausko, Seimo Pirmininko Artūro Paulausko dėmesio centre. Pasiūlymų paremti renginį iš karto sulaukta ir iš kelių stambių Lietuvos kompanijų...

Visi ėmė entuziastingai treniruotis ir ruoštis atrankiniams plaukimams.
Bene atkakliausiai treniravosi Arūnas Rinkevičius - jau nuo ankstyvo pavasario jis suko šimtus kilometrų El Turo kurorte Egipte, Como (ital.) ežere Italijoje, Kauno, Elektrėnų, Kuršių mariose ir kitur.
Svarbus psichologinis persilaužimas įvyko tada, kai 2005-ųjų metų pavasarį viename iš atrankinių plaukimų Arūnas pirmasis iš visų kandidatų nuplaukė iš Šventosios iki Nidos ir sėkmingai grįžo atgal. Tik tuomet daugelis pradėjo tikėti, kad žygis per Baltijos jūrą yra įmanomas.

Dalyvauti kandidatų atrankose užsiregistravo 70 Lietuvos burlentininkų. Planuota, kad maratoną per Baltiją plauks 5-7 žmonių grupė, tad iš visų pageidaujančiųjų teko atrinkti geriausius.
Sėkmingiausiai atrankas praėjo šeši kandidatai: Arūnas Rinkevičius, Robertas Berkelis, Mantas Gresevičius, Gediminas Gresevičius, Robertas Gradauskas, Arvydas Moliušis.

Maratono starto laikas nenumaldomai artėjo. Tuo tarpu valdžios įstaigų ir verslo įmonių vadovų pažadai ištirpdavo kaskart, kai tik reikėdavo juos realiai įgyvendinti. Iš suplanuotų renginių rėmėjams neįvyko nei vienas.

Daug sumaišties sukėlė 2005-ųjų vasaros vėjai. Jie buvo daug stipresni nei paprastai vasarą, netikėtos audros pakildavo tuomet, kai prognozės rodydavo palankius vėjus. Panašūs orai būdingi rudeniui. Buvo nutarta plaukti rugpjūčio mėnesį, nes rugsėjo jūra per daug neprognozuojama.

Susidarius kritiškai finansinei situacijai, projektą paremti pažadėjo UAB „Vartų technika“. Be to, paaiškėjo, kad nėra galimybių gauti numatytų ryšio priemonių (visi palydoviniai telefonai, turėję užtikrinti nenutrūkstamą ryšį su maratono dalyviais, buvo išnuomoti iki rugsėjo vidurio), o žadėtasis kateris „Žaibas“ gali lydėti tik teritoriniuose Lietuvos vandenyse. Projektas pakibo ant plauko, tad reikėjo priimti skubius sprendimus dėl maratono eigos ir sąlygų.
Apsisprendimą paspartino žinia, kad atsirado galimybė išsinuomoti asmeninę B. Lubio motorinę jachtą „Viktoriją“. Tapo aišku, kad norintys plaukti per Baltijos jūrą turės naudoti „Formulės“ tipo inventorių, o turimos techninės priemonės leidžia užtikrinti saugumą tik vienam maratono dalyviui. Beliko tik išsiaiškinti kandidatą.

Nieko nelaukdamas, Arūnas Rinkevičius čiupo „Formulės“ tipo inventorių bei 10,7 kv. m burę ir per Žolinių šventes perplaukė visą Lietuvos pajūrį, taip padėdamas galutinį tašką - Arūnas Rinkevičius (burės numeris LTU109) tapo pagrindiniu kandidatu plaukti per Baltijos jūrą. Beliko sulaukti tik palankių oro prognozių.

Arūnas Rinkevičius jau prieš savaitę nuspėjo, kada orai bus palankūs. Reikėjo tik įsitikinti, kad prognozės nepasikeis. Viskas klostėsi palankiai, tad rugpjūčio 22 dieną priimtas sprendimas – žygis per Baltiją įvyks ketvirtadienį, 2005 m. rugpjūčio 25 dieną, pučiant pietryčių-pietų 5-8 m/s vėjui.


„Didysis ketvirtadienis“
(pasakoja Robertas Gradauskas, įgulos narys)

Su Eduardu Bareika, Aidu Bubinu ir dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnaliste Dalia Musteikyte atvažiavome į Klaipėdą vėlų trečiadienio vakarą.
Judėjimas prasidėjo vos praaušus. Susipažinome su kapitonu Aleksandru, apžiūrėjome motorinę jachtą „Viktorija“, kuria lydėsime Arūną, susinešėme savo daiktus ir maistą, atsarginį Arūno inventorių. Prasidėjo sunkios laukimo minutės. Jachtoje tvyrojo įtampa ir susikaupimas.
Lydėti Arūną pasiryžo jo draugė Inga, gydytoja Vilma, žurnalistė Dalia Musteikytė, operatorius Henrikas, gelbėtojas Audrius Sutkus, burlentininkai Edas, aš (Robertas Gradauskas – red. pastaba), du jachtos įgulos nariai.
Šiek tiek užtruko muitinės formalumų tvarkymas, tad išplaukėme tik 7 val. 40 min. Tuo metu Arūnas ramiai ruošėsi: persirenginėjo, reguliavo savo burę, krovėsi būtiniausią inventorių - GPS imtuvą, raciją, telefoną, kuprinę su maistu ir signalinėmis raketomis.
7 val. 30 min. prie gelbėjimo stoties atvažiavo žurnalistai, televizija. Aidas paskutiniu momentu nusprendė pasilikti krante, kad galėtų nufilmuoti Arūno išplaukimą.
Kateriu plaukti iš Klaipėdos į starto vietą Šventojoje teko lygiai vieną valandą. Nuo kranto pūtė pietryčių vėjas, vėjo gūsiai siekė 4-8 m/s. Jachtos greitis lygiame vandenyje buvo 28-30,5 km/h. Priplaukę prie Šventosios, krante pamatėme būrį išlydėti susirinkusių žmonių. Patikrinome, kaip veikia racijos, kita įranga.
8 valandą 14 minučių - startas. Arūnas nusinešė inventorių, ramiai nuplovė smėlį nuo giko (angl. boom). ir atsistojo ant lentos. Pirmyn!

Plaukiant tolyn nuo kranto, vėjas tolygiai stiprėjo. Pajutęs artėjantį gūsį ir norėdamas kuo greičiau išglisuoti, Arūnas ėmė iš visų jėgų pumpuoti. Sekėsi sunkiai, vėjo buvo mažai, be to, dėl kabančių racijų ir kuprinių pasikeitė svorio centras. Jėga burėje didėjo su kiekvienu burės pumptelėjimu, burlentė įgavo pagreitį ir netrukus Arūnas užsikabino ant trapecijos. Ilgai laukta kelionė prasidėjo. Ant kranto visi linkėjo vėjo, vėjo, vėjo. Stovintiems krante LTU109 numeriu pažymėta burė nuolat mažėjo, kol visai pasislėpė už horizonto. „Viktorijos“ kapitonas pradėjo didinti greitį - vis tiek Arūnas mus pavys ir aplenks.
Nuo Šventosios iki Gotlando salos yra 199 km arba daugiau kaip 107 jūrmylių (1 jūrmylė lygi 1852 m ). Visas kelionės atstumas buvo padalintas į 10 lygių atkarpų po 10 jūrmylių. Visos navigacinių taškų koordinatės buvo įvestos į GPS imtuvus, o ant visų Arūno burių buvo priklijuotas ant skaidraus lipduko padarytas žemėlapis su pažymėtomis koordinatėmis.

Pirmoji atkarpa
Būtingės plūdurą jachtos privalo apiplaukti ne mažesniu kaip 5 jūrmylių atstumu, tad Arūnas nuplaukė tiesiai, o mes - ratu. Tolstant nuo kranto, vėjas tolygiai stiprėjo. Gūsiai peraugo į pastovų pūtimą. Plaukdamas aštriais bakštagais, dažnai keisdamas kursą, Arūnas praskriedavo tai iš vienos, tai iš kitos jachtos pusės. Matėsi - jis pilnas jėgų ir ryžto.
Pūtė stabilus pietryčių vėjas, jo greitis siekė 8-9 m/s. Arūnas darė pavėjinius posūkius glise, nuolat šypsojosi. Ties pirmuoju navigaciniu tašku stabtelėjo tam, kad iš kuprinės permestų drabužius į jachtą (kodėl jų dar krante nepaliko jachtoje, liks paslaptimi). Kai švystelėjo paketą ant jachtos denio, paaiškėjo, kad jame yra signalinės raketos. Jos buvo skirtos tam, kad nelaimės atveju Arūnas galėtų jas iššauti ir taip atkreipti praplaukiančių laivų dėmesį. Tuoj pat sukūrėme teoriją, kad raketos sunkios ir plaukiant per bangas varginančiai tabaluojasi kuprinėje. Tik nuplaukus didžiąją kelio dalį, Arūnas prisipažino, kad susipainiojo - vietoj paketo su rūbais išmetė raketas. Dėl to buvo kaltas didelis jaudulys prieš startą – juk ne kasdien tenka plaukti į jūrą tokio didelio draugų, televizijos ir fotografų būrio akivaizdoje.

Antroji atkarpa
Kelias iki antrojo navigacinio taško buvo labai sunkus. Arūnui teko plaukti labai nepalankiu kursu, ir, kaip FW (varžybų tipas) distancijoje nuolat „atkritinėti“, t.y. plaukti pavėjui. Smarkiai kaitino saulė ir jos išdžiovintame hidrokostiume tapo nepakeliamai karšta. Plaukiodamas Lietuvos pajūriu, Arūnas galėjo nevalgęs ir negėręs nuplaukti šimtus kilometrų, o tokiomis sąlygomis pirmus dehidratacijos požymius pajuto jau po keliasdešimties.
Ryšys su krantu trūkinėjo. Stengėmės nuolat informuoti krante likusius draugus ir kolegas apie plaukimo eigą, o toliau visos naujienos iš karto buvo perduodamos į „Delfi“, „Extreem“, „Vėjas galvoje“, „Burės“, „Šiaurės vakarai“, „Sailing“ tinklalapius, Lietuvos radiją. Lietuviškas ryšys laikėsi 20 km, latviškas - iki 50 km nuo kranto. Švediškas atsirado likus 40 km iki Švedijos krantų.
Pirmiesiems 18 km trąsos įveikti Arūnui prireikė daugiau kaip valandos laiko. Pradėjome nuogąstauti, ar Arūnui užteks jėgų plaukti tokiu režimu. Tačiau nuplaukus 50 km, vėjas pasisuko į pietus ir šiek tiek sustiprėjo.
Su Edu nuolat matavome vėjo greitį. Kartais jis siekdavo iki 12 m/s. Tolstant nuo kranto bangos taip pat tolygiai didėjo. Arūnas pradėjo plaukti tuo pačiu kursu kaip ir kateris. Jo greitis buvo žymiai didesnis už mūsų motorinės jachtos greitį, tad nuplaukęs toli į priekį Arūnas sustodavo ir palaukdavo, kol mes jį prisivysime. Iš pradžių jis mūsų lūkuriuodavo paguldęs burę, o vėliau - stovėdamas. Toks plaukimo būdas buvo patogus - laukdamas pilnu pajėgumu plaukiančios „Viktorijos“, Arūnas turėjo pakankamai laiko pailsėti.
Saulę vis dažniau užstodavo debesėliai. Daug jėgų išnaudojęs pirmiesiems 50 km įveikti, Arūnas pradėjo atsigauti. Nors jis rečiau šypsojosi, buvo matyti, kad vis geriau valdo burę, daro mažiau nereikalingų judesių, lentą išlaiko stabilią visose situacijose. Jokių klaidų. Pradėjome plaukti taip, kaip ir buvo planuota.

Pusiaukelė
Iki 100 km, arba penktojo navigacinio taško, nuplaukėme nesustodami. Įgula ramiai stebėjo jūrą. Arūną nuolat stebėjome dviese, vienas su žiūronais. Kas 20 km stebėtojai keisdavosi tam, kad išliktų budrūs. Edas greitai perprato laivo valdymo ir navigacijos subtilybes, tad drąsiai talkino kapitonui pasirenkant reikiamą kursą ir plaukimo režimą. Žiūronuose buvo įmontuotas kompasas. Sustojęs ir paguldęs burę, Arūnas pasislėpdavo bangose. Tuomet pagal kompasą nurodydavau Edui reikiamą kursą ir netrukus priplaukdavome prie vietos, kur paskutinį kartą matėme Arūną.
Trumpi sustojimai būdavo tik atsigerti vandens, ir vieną kartą - suvalgyti plytelę šokolado. Kažkuris iš draugų gero linkėdamas įdėjo. Šokoladas, permirkęs jūros vandenyje ir įgavęs keistų ne tik skonio, bet ir cheminių savybių, buvo dar vienas išbandymas silpstančiam Arūno organizmui
Vėjas buvo pakankamai stiprus. Priešakyje matėsi tiršti debesys, keitėsi jūros spalva. Su „Formulės“ tipo 10,7 kv. m bure, Arūnas plaukė giliais bakštagais. Kažką keisti buvo rizikinga. Vėjas galėjo bet kurią akimirką pasisukti ir susilpnėti. Taip ir atsitiko praplaukus penktąjį navigacinį tašką, arba 100 km nuo Šventosios.
Prasidėjo sunkiausias kelionės etapas. Arūnas jautė vėją silpnėjant. Vėl reikėjo kaitalioti plaukimo kursus. Tiek Arūno, tiek ir įgulos narių nervai buvo įtempti, o jėgos seko. Jachtos greitis siekė vos 5-6 mazgus (1 mazgas – ~1,8 km/h). Vis dažniau reikėjo daryti pertraukėles, laukėme, kada sustiprės vėjas. Tekdavo ilgiau palaukti, kol Arūnas išglisuos, net pradėjo pumpuoti. Tokia situacija nieko gero nežadėjo, galimybės perplaukti jūrą mažėjo sulyg kiekvienu Arūno pumptelėjimu. Nuo penktojo iki šeštojo navigacinio taško plaukėme ilgiau nei dvi valandas. Jūros tolumoje apsiniaukęs dangus ėmė šviesėti. Atsirado viltis, kad oro sąlygos netrukus turėtų pasikeisti. Pasiūlėme Arūnui padaryti ilgesnę pertrauką. Jo akyse buvo matyti susirūpinimas:
- Ar turite naujausias orų prognozes? Koks dabar vėjo greitis?
- Neturime, vėjas tuoj pakils, jau dabar yra 7 m/s, – raportavome, neįvertindami
„Viktorijos“ judėjimo greičio, nejaugi sakysi, kad vėjo beveik nėra.
Po kelių minučių pertraukos vėjas vėl pradėjo stiprėti ir palengva suktis. Staiga viduryje jūros praskrido būrys kirų. Jūros gylis šioje vietoje apie 160 metrų. Arūnas ėmė plaukti, jachtos greitis taip pat nuolat didėjo. Arūnui nutrūko startšotas. Be jokios pagalbos persirišo jį prie giko. Šypsenos veide nebebuvo. Toliau plaukiant teko prasilenkti su keliais dideliais laivais, pro šalį praplaukė nedidelė jachta su Lenkijos vėliava. Po pertraukėlių Arūnui vis sunkiau sekdavosi iškelti burę. Ramino tai, kad pradėjęs plaukti jis gana gerai kontroliavo burę ir lentą. Po truputį priartėjome prie septintojo navigacinio taško.


.....
Vėjas toliau stiprėjo. Buvo matyti, kad Arūnui jėgų beveik nelikę. Jis ėmė plaukti labiau stačiomis, kojomis spausdamas vairą, burlentė kartais netikėtai pašokdavo. Supratau, kad taip plaukdamas Arūnas jautėsi geriausiai. Jam reikėjo nuolat saugotis ir nepertempti raumenų. Jūrmylės sukosi lėtai. Visi buvo susikaupę ir įsitempę. Kažkoks gyvūnas nėrė į bangas prie pat laivo.
- Pingvinas, – juokais pareiškė gamtos žinovas Edas. Sutikau su juo, juk mes burlente plaukiame per Baltijos jūrą, aplinkui nardo pingvinai, kas čia keisto?
Kolegos krante nuolat reikalavo pranešimų, kaip sekasi. Vėjas po truputį stiprėjo ir Arūnas vėl plaukė vienu halsu. Dalia pastebėjo, jog vėl atsirado mobilusis ryšys. Kada priplaukėme prie aštuntojo navigacinio taško, staiga suvokiau, kad turime realius šansus pasiekti Gotlandą. Pasipylė skambučiai iš žurnalistų. Buvo sunku nuolat stebėti Arūną ir kalbėtis telefonu. Visi skambino ir klausė, ar jau atplaukėme, ar jau krante, kiek liko, kaip sekasi... Apėmė jaudulys, todėl buvo sunku kalbėti, reikėdavo nusiraminti. Jachtos kapitonas prisipažino, kad įgulai šis projektas įdomus dar ir tuo, jog tai puiki proga patikrinti „Viktorijos“ galimybes plaukti atviroje jūroje.
Arūnas vėl pradėjo mus lenkti, laukdamas mūsų pailsėdavo. Po vienos tokios petraukėlės pasivijęs katerį, jis netikėtai paleido burę. Jachtoje visi sunerimo.
- Kas atsitiko? – visi vienas per kitą rėkėme.
- Mėšlungis.
- Ką traukia?
- Viską.
Tačiau pažiūrėjus į Arūno akis, tapo aišku - sustojimas laikinas. Jis nuplauks bet kokia kaina, ir mėšlungis jo nesulaikys. Gydytoja Vilma užtaisė gliukozės gėrimo, tačiau Arūnas nesutiko jo paimti. Jis palaukė kelias minutes, atsigėrė likusio vandens, ir pradėjo kelti burę. Iškėlė burę gal tik iš ketvirto karto ir nuskriejo tolyn.
Aplinkui buvo matyti didžiuliai laivai, priešakyje - rūkelis. Praplaukėme paskutinįjį navigacinį tašką jūroje. Iki kranto beliko apie 10 jūrmylių. Petraukėles darėme kas keli kilometrai. Jėgų Arūnas jau seniai nebeturėjo. Tik mintis apie tikslą, valia ir užsispyrimas jį vedė į priekį.
Visa įgula prakalbo telefonais, keldama didžiausią šurmulį. Kranto vis nesimatė.
- Kur krantas?- klausinėjo Arūnas.
- Rūke, - atsakėme, tačiau ir patiems neramu.
Kapitonas susisiekė su kranto tarnybomis ir gavo leidimą įplaukti į Venburgo uostą. Neilgai trukus rūke išryškėjo kranto liniją. Pamatęs sausumą, Arūnas su nauja energija nuskriejo kranto link. Jokia jėga jo nebūtų sulaikiusi. Atsitiesė, ištiesė rankas, atsistojo į taisyklingą formulisto pozą ir... tiek jį tematėme.
Stebėdamas prietaisų parodymus, kapitonas atkreipė dėmesį, kad ėmė sparčiai mažėti jūros gylis. Skaičiai greitai keitėsi: 20 m, 16 m, 12 m, 8 m, 4 m. Delsti nebuvo galima. Staigiai sustabdęs jachtą, kapitonas pasuko ją atgal ir pradėjo plaukioti ratais nepavojingame gylyje, laukdamas naujų nurodymų iš kranto tarnybų, kaip įplaukti į uostą.
Laive įsivyravo įtampa, moterys verkė. Niekas nežinojo, kas nutiko Arūnui: ar sugebėjo pasiekti krantą, ar išsinešė inventorių, ar viskas su juo gerai? Po truputį temo. Tiesą sakant, Arūnu mes pasitikėjome ir tikėjome, kad jis sėkmingai pasiekė krantą, tad daugiau nerimavome dėl „Viktorijos“, kuriai baigėsi kuras (jachta naudoja po 80 litrų dyzelino per valandą). Nieko kito neliko, kaip tik šokti į gelbėjimosi valtį ir plaukti ieškoti Arūno ir pagalbos kapitonui. Jachta „Lietuva“, kurią žinojome atplaukus į šią salą, negalėjo padėti, nes jie prisišvartavo Visbio uoste. Su Edu apsivilkome hidrokostiumus ir išplaukėme su gelbėjimosi kateriuku. Prieš išplaukiant telefonu paskambino Arūnas ir pranešė, kad su juo viskas gerai, jis jau krante. Arūno GPS rodė: 254 km, Vmax 45 km/h, plaukta 10 val 25 min Visas kelias įveiktas su tuo pačiu inventoriumi.
Jūra buvo gana įsisiūbavusi, kateriukas smarkiai šokinėjo aukštyn ir žemyn. Netrukus įplaukėme į nedidelį uostą. Arūno nebuvo. Kur plaukti jo ieškoti? Nusprendėme, jog pavėjui. Pasirodė, kad šalia buvo dar vienas nedidukas uostas mažiems laiveliams. Į jį glisuodamas Arūnas ir atskriejo. Stovėjo ant kranto išsinešęs inventorių ir plačiai šypsojosi. Arūno GPS rodė 256 km, Vmax 45 km/h, kelionė užtruko 10 valandų ir 25 minutes. Puolėme glebėsčiuotis vis dar sunkiai tikėdami, kad perplaukėme. Telefonas įkyriai netilo. Arūną pasitiko vietinis poilsiautojas, pasveikino, pasiūlė pirtelę. Atvažiavusi pakrančių apsaugos tarnyba įteikė skardinę švediško alaus ir obuolį. Nei paso, nei kitų dokumetų neprašė.
- Žinojome, kad atplauksite. Jokių problemų.
Tuo tarpu su Edu lakstėme ieškodami pagalbos savo kapitonui. Edas gavo koordinates, tačiau laive jų niekam neprireikė - su laive likusia įgula buvo neįmanoma susikalbėti, atrodė, kad visi išprotėjo. Pakrančių tarnybos pareigūnai su automobilio žibintais nurodė kapitonui, kur plaukti. Pasitikti jachtos išplaukė ir Edas su kateriuku. Arūno burę ištakelavome ir nunešėme į pirmąjį uostą. Prisišvartavus „Viktorijai“, visi puolė glėbesčiuoti Arūną. Įtampa slūgo. Arūno drabužiai kuprinėje buvo šlapi, batai liko Šventojoje. Basas ir šlapiais drabužiais persirengęs Arūnas tiesiog švietė, nesimatė jokio nuovargio. Praėjome muitinės procedūras ir pradėjome vakaroti. Švintant šiaip ne taip užmigom.


Grįžimas
Kada grįžti? Prognozės rodė audrą jūroje. Kuro nebuvo. Vietinė ūkininkė užsakė mums cisterną dizelinio kuro. Diena buvo šilta, vėjuota, vėjas pūtė nuo kranto.
Žinia apie Arūno žygį greitai pasklido po Gotlandą ir visą Švediją. Jam skambino korespondentai, fotografavo. Vietiniai gyventojai padėjo nusipirkti maisto produktų, geros duonos. Nustebino tvarka - jokių šiukšlių, net ir mažiausiame uostelyje puikiai įrengti tualetai, dušai, dviračių nuoma, pirtelė. Greitai susidraugavome su visais vietiniais gyventojais.
Kelionę atgal pradėjome jau vakarop. Pūtė gana stiprus pietų-pietryčių vėjas, jo greitis siekė net 15 m/s. Bangos augo su kiekviena nuplaukta mylia. „Viktorija“ jautėsi pakankamai gerai. Supratau, kad tikrai jokio pavojaus nėra, tiesiog plaukiant visą laiką reikia leistis nuo bangos. 14 metrų ilgio jachta tarsi čiuoždama žemyn išglisuodavo ir pasiekdavo net 45 km/h greitį. Sunkiau buvo jachtos viduje, kur skraidė viskas – foteliai, stalai, lovos, indai... Vaikščioti buvo įmanoma tik už ko nors įsikibus. Tuo tarpu nuovargis tiesiog vertė iš kojų. Kapitonas nepaleido iš rankų vairo, nes tokiomis sąlygomis įjungti autopilotą būtų buvę per daug pavojinga, o jam aktyviai talkino Edas. Tad aš ramiai pavakarieniavau ir atsiguliau miegoti. Pabudau, kai tamsoje jau matėsi artėjančio miesto žiburiai.
- Kada atplauksime, - paklausiau.
- Po pusvalandžio.
Iš karto pranešiau Aidui, kad ruoštų sutiktuves. Tačiau tuoj jau pat monitoriuje šviečiančiame GPS žemėlapyje pasitikrinau, kokiu kursu plaukiame. Keista, mes plaukėme į Liepoją. Edas juokėsi. Kapitonas susirūpino, kad gali tekti stovėti savaitę, kol audra nurims, tad mes pradėjom svarstyti, kaip grįžti namo. Vienas Arūnas išliko ramus ir išdidus. Neverta sureikšminti grįžimo ritualo, juk svarbiausia, kad Baltija perplaukta.
Dienai išaušus, vėl teko ieškoti kuro. Pasirodė, kad šeštadienį kuras nepilamas. Teko patiems su kanistrais sunešti ir į jachtos baką supilti 300 litrų kuro. Tuomet ir kapitonui atsirado ryžtas dar šeštadienį nuplaukti į Klaipėdą. Nenorėjome palikti kapitono, tad susodinę moteris į atvykusių mūsų pasiimti automobilius, patys susiruošėme įveikti paskutinę kelionės atkarpą. Greitai sutvarkėme formalumus Latvijos pasienyje ir vėl išvydome banguojančią Baltijos jūrą.
- Turime plaukti 10 mylių atstumu nuo kranto, - paaiškino kapitonas ir pasuko motorinę jachtą tiesiai prieš bangas.
- Kad sustojus varikliams turėtume laiko išmesti inkarą? – bandžiau atspėti.
- Taip, inkarą ir kitus sunkius daiktu. Tik inkaras nuleidžiamas, – ramiai pataisė.
Viskas klojosi kaip iš pypkės. Audrius užėmė vietą apačioje prie laiptelių, Edas, Arūnas, Aidas ir aš – šalia kapitono. Nuplaukus kelias mylias, dėl trinties nutrūko gelbėjimosi kateriuką laikiusios virvės, todėl jį ėmė mėtyti į visas puses, daužyti į galinę laivo dalį. Reikėjo skubiai kažką daryti. Vadovauti ėmėsi Edas. Jis liepė nuleisti katerį visai į vandenį, visi pakluso. Tačiau dabar daužėsi ne tik kateriukas, bet ir metalinė pakabinimo konstrukcija. Saugodami galvas, bandėme kaip nors pririšti į visas puses mėtomą gelbėjimosi laivelį. „Viktorija“ nors ir lėtai, bet labai siūbuodama plaukė prieš bangas. Edas apsivilko hidrokostiumą ir įlipo į kateriuką. Nors atsargine virve šiaip ne taip pavyko jį pritvirtinti ir pakelti virš vandens, tačiau vis tiek teko grįžti atgal į Liepojos uostą ir perrišti laivelį.
Antras startas buvo tik 16 valandą. Lietuvos žiniasklaidos atstovai nekantravo, niekaip negalėdami suprasti, kur ir kodėl taip užtrukome. Antrasis bandymas buvo sėkmingas. Be didesnių nuotykių, supami šoninių bangų, vidutiniu 15 mazgų greičiu artėjome link Klaipėdos. Po 21 valandos įplaukėme į uosto vartus. Iškėlėme „Vartų Technikos“ ir Lietuvos burlentininkų asociacijos vėliavas, apsivilkome klubo „Vėjas galvoje“ megztiniais ir išdidūs sustojome ant priekinio denio. Prieplaukoje matėme mojuojančius draugus, blyksinčius fotoaparatus.
Sutikimas buvo iškilmingas: ąžuolų vainikai, šampanas, fejerverkai, spaudos atstovai. Visų prieplaukoje buvusių laivų įgulos su nuostaba žiūrėjo į kilusį šurmulį.
Vakarėlis tęsėsi Monciškių kempinge. Iki vėlumos visi klausėsi pasakojimo, džiaugėsi ir stebėjosi Arūno žygiu.

[baidas]

turbo

[bratkis]

Va cia tai istorija ....

atsispausdinau ....
lai vaikai skaito ka mano laikais vyrai isdarinedavo ..

Super !!!!

[Romas]

Labai nekuklus prasymas:
Gal galima butu gauti keliones GPS traka.

[Gedas LTU76]

Romai, bandysi pakartoti?

[Romas]

<Romai, bandysi pakartoti?

Nemegstu tokiu atsakymu, taip pat nemegstu ir tokiu :
Skaityk instrukcija ir daryk tik pagal ja.
O kokios pas tave problemos.

[Gedas LTU76]

Romai, pas mane ne problemos, pas mane "trekas".

[Romas]

<Romai, pas mane ne problemos, pas mane "trekas".

<Romai, bandysi pakartoti?

Dabar neaisku ka pazadet - meginsiu pakartot ar ne, kad gauti treka?

Gedai jei sugalvotum pasidalyti gali siusti - romas@medelkom.com.

[Bobas32]

Already in 2003 dreams and talks about crossing The Baltic Sea started. From that time Arūnas Rinkevičius, head of JSC „Vartų technika“ and thrusting windsurfer, became as if „obsessed“ with this idea.
In 2004 while organizing „Vartų technika“ windsurfing marathon „Šventoji – Klaipėda – Šventoji“ he already knew – a year later there will be a crusade to Gotland Island. This marathon was to show the strongest ones, the ones who are capable of crossing The Baltic Sea and reaching Gotland Island.
At the day of marathon „Šventoji – Klaipėda – Šventoji“ the weather was not promising anything good – the wind raging at first has calmed later, but the storm reveling a day before has swayed the water into huge waves. Marathon course became a very complicated one. Therefore a dream of crossing the Baltic Sea began to seam unreal and even daunting.
On that day out of 70 registered only 21 participants have started the marathon. Only 5 have reached the finish line.
The time was running fast. Words and dreams were to become real doings.
At winter 2005 the formed Lithuanian Windsurfer Association indicated the organizing of marathon across the Baltic Sea as their main goal for 2005 activity.
Founders of Lithuanian Windsurfer Association with Arūnas Rinkevičius ahead started elaborating the event. Dozens of organizational questions had to be considered: to decide who will participate, to choose time and route, to take care of safety of participants, to find sponsors and etc. A professional event organizing company „Action Field“ was hired to realize this project
First of all project implementation plan was formed. Then exhausting tours around State companies gathering various permissions, promises to help and financially support have started. It seamed everything was going very well. Motorboat, helicopter and other necessary means were promised.
After project presentation in Kaunas at Lithuanian sailors’ alliance jubilee, project became at the center of attention of Lithuanian President Valdas Adamkus, Premier Algirdas Brazauskas, and Chairman of the Seimas Artūras Paulauskas. Some biggest Lithuanian companies have offered to sponsor this event.
Everyone enthusiastically started training and preparing for the selection sails.
Arūnas Rinkevičius was probably the most persistent – from early spring he was making hundreds of kilometers in El Turo resort in Egypt, on Como Lake in Italy, on Kaunas, Elektrėnai and Curonian lagoons and etc.
At spring 2005, during one of the selection sails, Arūnas was the first among all the candidates to successfully sail from Šventoji to Nida and back and this was an important psychological break. Only from that moment many have started to believe that jouney across the Baltic Sea is possible.
70 Lithuanian windsurfers have registered to participate in selection.
It was planned that the Baltic Sea would be crossed by a group of 5 – 7 people. Out of all willing the best ones were selected.
There were six the most successful candidates: Arūnas Rinkevičius, Robertas Berkelis, Mantas Grecevičius, Gediminas Grecevičius, Robertas Gradauskas, Arvydas Moliušis.
Inevitably marathon start time was coming. Meanwhile promises of authority and heads of business companies started to vanish at the same moment they had be realized. None of the planned events for sponsors happened.
Summer winds of 2005 brought very much of confusion. They were much stronger then during summer time in general. Unexpected storms sprang up, when the forecasts were showing favorable winds. Similar weather is more common in autumn. It was decided that the sail would take place in August, because September sea is too unpredictable.
As critical financial situation emerged, JSC „Vartų technika“ promised to sponsor the project. Also it became clear that there is no possibility to get the intended communication devices (all satellite telephones, which were to provide unbreakable communication with marathon participants, were rented until the middle of September) and the promised motor boat “Zaibas” could escort only in Lithuanian territorial waters. The project was on the line. Quick solutions on marathon process and conditions had to be found.
Decision-making was quickened as the news of possibility to rent B. Lubys motor yacht “Viktorija” appeared. It became clear that the willing to cross the Baltic Sea would have to use “Formula” type equipment and that the disposed technical means are able to ensure safety only to one marathon participant. Only thing left was to determine the candidate.
With no hesitation Arūnas Rinkevičius grabbed “Formula” type equipment and 10.7 sq. m. sail and sailed along all Lithuanian seaside on Assumption holyday. So the final period was put - Arūnas Rinkevičius (sail No. LTU109) became the main candidate to sail across the Baltic Sea. The final thing was to wait for the favorable weather forecast.
Arūnas Rinkevičius had foreseen a week before, that weather was to be favorable. It required to be ascertained that forecast would not change. Everything went well and on 22 August the decision was made - crusade across the Baltic Sea will take place on 25 August 2005, blowing 5 – 8 m/s South East – South wind.


„The Great Thursday“
(Narrator - Robertas Gradauskas, project coordinator)
At late Wednesday evening Eduardas Bareika, Aidas Bubinas and daily paper „Lietuvos rytas“ journalist Dalia Musteikyte and I arrived to Klaipėda on Wednesday night.
The movement began with a dawn. We met captain Aleksandr, took a look around motor yacht “Viktorija”, which will escort Arūnas. We took our things, food and Arūnas’ spare inventory to the yacht. Difficult minutes of waiting have started. Tension and concentration hovered in the air.
Determined to attend Arūnas were his girlfriend Inga, therapist Vilma …………, journalist Dalia, operator Henrikas, lifeguard Audrius Sutkus, windsurfers Eduardas and I (Robertas Gradauskas – editor notification) and two crewmen.
Customs routine took a little while. Therefore we could depart only at 7:40 AM. Meanwhile Arūnas had changed, adjusted his sail, and prepared the necessary inventory: GPS receiver, radio transceivers, telephone, bag with food and flares.
At 7:30 AM journalists and television arrived at the lifeguard station. Aidas decided to stay on the coast to capture on camera Arūnas’ departure.
The sail from Klaipėda to the starting point in Šventoji took us an hour.
The 4-8 m/s Southeast wind blew from coast.
Yacht speed on a still water was 28-30,5 km/h. As we approached Šventoji we saw a crowd gathered to see off Arūnas. We checked if all the communication equipment was functioning.
The start - 8:14 AM. Arūnas calmly carried equipment into the water, washed sand off the boom and stood up on board. Straight ahead!
As sailing away from coast, wind constantly hardened. Arūnas felt the coming windflaw. He started to pump the sail (NP RS-4 10.7m2) from all he had as he wanted to go into gliss. It was difficult to do. Not enough wind, also because of the hanging radio transceivers and bags weight center moved. Force in sail increased with each pumping. Board (Fanatic Falcon Formula) gathered the speed and soon Arūnas was able to hang on harness line. The long awaited trip has started. Everyone standing on coast was wishing wind, wind, wind. For them sail marked LTU109 constantly became smaller and smaller till it hid over the horizon. Captain of “Viktorija” added speed – still Arūnas would catch and pass us.
There are 198 km or almost 107 nautical miles (1 nautical mile = 1,852 km) from Šventoji to Gotland. All distance was divided into 10 equal sections. Navigational point coordinates were set on GPS receivers and maps with marked coordinates were glued on all Arūnas‘ sails.

First section
Yachts have to pass Būtingė terminal not closer as by 5 nautical miles. Arūnas sailed strait, but we had to go around. Receding from the coast wind became stronger. Windflaws grew in to a constant blow. Sailing sharp down wind and changing course Arūnas flew time to time at one or another board of yacht. It was obvious he was full of strength and toughness.
Stabile Southeast wind blew. Speed was up to 8-9 m/s. Arūnas was making downwind turns and smiled all the time. At the first navigation point he stopped to throw the clothes from bag to yacht (the reason he did not do it still being on the coast, will remain a mystery). After he pitched the package on deck it became clear that those were the flares. There were meant to be use by Arūnas in case of emergency and draw attention of bypassing ships that way. Immediately we came to a conclusion that flares were too heavy and were uncomfortably dangling while sailing. Only a long after Arūnas confessed he simply confused the bags. He threw on deck flairs instead of clothes. Enormous thrill before the start was to blame in this situation. Not every day you go into the sea in front of so many friends, television and photographers.

Second section
Way to the second navigation point was very difficult. Arūnas had to sail on very unfavorable course – dropping downwind as it is done in FW competition. Sun was heating strongly and it became unbearable to stay in wet-suite. Sailing along Lithuanian seaside Arūnas could stay with no food or water for hundreds of kilometers, but under such conditions, first symptoms of dehydration were felt after just more then ten kilometers. Arūnas had to start drinking water he had in his bag very soon.
Connection with the coast was interfering. We tried to keep our friends and colleagues on coast informed on how the things were going. Further the news was spread to “Delfi.lt”, „Extreme-sports.lt“, „Vėjas galvoje.lt“, „Bures.lt“, „Siaurėsvakarai.lt“, „Sailing.lt“ web pages and to Lithuanian radio. Lithuanian cellular network was active 20 km from coast, Latvian up to 50 km. Swedish appeared 40 km to Sweden coast.
Arūnas needed more then an hour to conquer the first 18 km. We were beginning to fear Arūnas would not have enough strength to sail under such regime. But after 50 km were passed wind changed to South and strengthened.
Edas and I were measuring wind all the time. There were times wind blew 12 m/s. As going farer from coast waves were growing too. Arūnas started sailing on the same course as yacht. His speed was higher then our yachts, so after sailing further he used to stop and wait for us. At first he tarried for us laying the sail into the water, but later he was waiting standing. This was a convenient, because waiting for yacht Arūnas had time to rest.
Clouds were hiding the Sun more often. Arūnas started to recover after wasting lots of strength to conquer first 50 km. Thought he was smiling more seldom, it was obvious he managed the sail better and better, makes less unneeded moves and keeps the board stabile at all circumstances. No mistakes. We started to sail the way it was planned.

Halfway
100 km, or to fifth navigation point we sailed with no stops. Crew was observing the sea. Two, one with binoculars, constantly watched Arūnas. Every 20 km watchers changed in order to stay wakeful.
Edas grasped boat managing and navigation quiddities very quickly and was assisting our captain to keep the needed course and sailing regime. Compass was fit into binoculars. If Arūnas stopped and laid the sail into the water, waves were hiding him. Then I would tell Edas the course and we quickly approached the spot Arūnas was seen for the last time.
Short stops were made only to drink water and once to eat chocolate. One of the friends gave it to Arūnas wishing him well. Chocolate was another challenge to Arūnas’s organism.
Wind was strong. Thick clouds were seen in front. Standing on “Formula” type board with 10,7 sq.m. sail Arūnas was making deep “backshtages”. To change anything was very risky. Wind could turn and change any minute. And this happened after we passed fifth navigation point.
The most difficult period of the journey started. Arūnas felt that wind weakened. Sailing courses had to be changed again. Everyone’s nerves were tensed and strengths were leaking. Yacht was reaching only 5-6 knots (1 knot = ~1,8 km/h). Breaks were made more often. We were waiting for wind to strengthen. To see Arūnas go in gliss took much longer and he even started to pump. Situation like this was not promising anything good. Chances of crossing the sea were leaking with every pumping. It took us more than two hours to go from fifth to sixth navigational point. Then in the distance sunburst was seen. It gave us hope that weather conditions will change. We offered Arūnas to make a longer break. Concern was seen in his eyes:
- Have you got the newest weather forecast?
- No, but wind is about to strengthen. Already now it is 7 m/s. – we reported to him, not minding “Viktorija’s” speed. We could not tell him that practically there is no wind.
Few minutes later wind stared changing and was getting stronger. Suddenly in the middle of sea a flock of mews flew over. Sea depth at that point is 160 meters. Arūnas started to sail. Yacht speed was also increasing. Arūnas’ start-shot snapped. With no help he tied it to the boom. Smile disappeared from Arūnas’s face. Sailing further big ships and a small yacht with Polish flag were passed. After breaks it was more difficult for Arūnas to get the sail up. The calming thing was that after starting to sail he controlled the sail and board quite good. Little by little we approached the seventh navigation point.

.....
Wind was getting stronger and stronger. It was obvious Arūnas’ strength was exhausting. He was sailing standing straighter, pushing the fin with feet. There times the board jumped unexpectedly. I understood Arūnas felt the best sailing that way. He had to preserve him self to make sure he does not stretch muscles too much. Everyone was concentrated and tensed. Some animal dived into the waves near yacht.
- The penguin, - Edas larked. I did not ague. After all we are crossing the sea with windsurfing board, penguins are diving around, what could be strange about this?
Friends on coast were demanding for new. Wind blew stronger and Arūnas sailed in one hals. Dalia noticed cellular network was working again. As we approached eights navigation point, I realized we have real chances to reach Gotland. Journalists started calling. It was difficult to keep an eye on Arūnas and to talk on the phone at the same time. Everyone calling was asking if we were there jet, are we on the coast already, how much there was left, how was it going… I got nervous and it became difficult to talk. I had to calm myself. Captain confessed that this project is interesting to his crew also because this is a good opportunity to test “Viktorija” in un open sea.
Arūnas was passing us. While waiting for us to catch him, he could get some rest. After one of such rests while passing us Arūnas suddenly dropped the sail in to the water. Everyone on yacht got worried.
- What happened? – Everyone was screaming.
- Cramp.
- What is crammed?
- All body.
But looking into Arūnas’ eyes, I understood that this stop is temporary. He will make it at whatever price and no cram would stop him. Therapist Vilma prepared glucose drink, but Arūnas refused it. He waited for few minutes, drank some of the water left and started getting up the sail. He managed only at forth try and sailed away.
There were big ships around and a mist ahead. We passed the last navigation point. There were only about 10 nautical miles left. We had breaks every few kilometers. Arūnas was out of strength for a long time already. Only the thought of a goal, willpower and persistence were pushing him ahead.
All crew was on phones. The coast was till unseen.
- Where is the coast? – Arūnas kept on asking.
- In the mist, - we replied, but we also were worried.
Captain reached the coast and got permission to enter Venburg port. Shortly the coastline became visible. Seeing the land Arūnas with a new energy flew to the coast. Straightened up, stood in a correct position and … that was the last we saw him.
Observing the devices captain noticed sea depth was decreasing quickly. Digits were chancing rapidly: 20 m, 16 m, 12 m, 8 m, 4 m. We had no time for delay. Captain stopped the yacht immediately and turned it and sailed around on safe depth, waiting for new orders from coast offices on how to enter the port.
Tension was felt in the air. Women started to cry. Nobody knew what happened to Arūnas: has he reached the coast, was he able to carry out the equipment, is he OK? It was getting dark. To tell you the truth we believed in Arūnas and believed he reached the coast successfully. We were more worried about “Viktorija” which was running low on fuel (yacht uses 80 l of diesel per hour). There was nothing else to do but to jump in lifeboat and go looking for Arūnas and help for captain. Yacht “Lietuva” was not able to help because it was moored in Visby. Edas and I jumped in wetsuits and sailed by lifeboat. Before we left Arūnas called and informed he was OK and on coast already.
Sea was uncalm. Lifeboat was jumping up and down. Shortly we entered a small port. Arūnas was not there. Where to look for him? We decided we have to go downwind. It appeared there was one more small port nearby for small ships. Arūnas was there; standing on coast and smiling. We grabbed each other in arms hardly believing we actually made it. Telephone was ringing all the time. Arūnas GPS data was: 254 km (137 nautical miles), 10 hour 25 minutes, Vmax 48 km/h. Local resident welcomed Arūnas and offered him sauna. As coastguards came they offered beer and an apple. No passport no other documents were asked for.
- We knew we would do it. No problems.
At the mean time Edas and I were running around searching for help to our captain. Edas received coordinates, but no one on yacht needed it – it was impossible to communicate with anyone on-board, it seamed everyone was gone crazy. Coastguards were showing the way to captain by lighting automobile lights. Edas also sailed by lifeboat to meet yacht. We disassembled Arūnas’s equipment and carried it to the first port. As “Viktorija” moored everyone hugged Arūnas. Tension was flooding away. Arūnas’s clothes in were wet bag. Shoes were left in Šventoji. Barefoot and with wet clothes Arūnas was illuminating, no tiredness was seen. After custom procedures were over party started. We went to sleep only at dawn.

The return.
When to go back? Forecast was showing a storm in sea. No fuel. Local farmer women ordered tank-wagon of diesel for us. Day was warm and wind blew from coast.
The news about Arūnas flew around Gotland Island and Sweden. Journalists were calling him and came to take pictures. Locals helped us to buy food, good bread. Order was surprising – no garbage even in a smallest port, good quality public conveniences, showers, bicycle rent, sauna. We became friends with local residents very quickly.
Journey back was started only in the evening. Rather strong South – Southeast wind was blowing, sometimes reaching up to 15 m/s. Waves were growing with every mile. “Viktorija” was doing quite good. I understood there is no danger. We only had to go down the wave. 14 m long yacht seemed to be sliding and reached 45 km/h speed. It was more difficult to stay inside yacht where everything was flying – chairs, tables, beds, dishes… It was possible to walk only holding to something. At the same time tiredness was killing. Captain did not let the helm out of his hands. At such circumstances it was very risky to switch on the autopilot. Edas was helping him a lot. So I had my supper and went to sleep. Woke up only when the lights of town were seen.
- When will we be there? – I asked.
- In half an hour.
I informed Aidas to start preparing the welcome party. At that moment I checked our course on GPS map. Strange. We were going to Liepaja. Edas was laughing. Captain was concerned; he supposed we might have to stand for a week until the storm is over. We started considering the ways back home. Arūnas was the only one how remained calm and proud. No point in prominence the return, the most important thing is that the Baltic Sea is crossed.
As the day dawned we had to look for fuel again. Boats are not supplied with fuel on Saturdays. We had to carry diesel in 300 l tanks to yacht by our selves. Then captain was also determined to reach Klaipėda on Saturday. We did not want to leave captain alone so we put women to the cars that came to pick us and went on our last stage of the journey. Custom procedures on Latvian border were taken care of quickly. We saw the wavy Baltic Sea again. We have go staying 10 miles from coast – captain explained ant turned yacht straight to waves.
- So that we have enough time to throw away an encore if motors stop? – I tried to guess.
- Yes, an encore and other heavy things. Only the encore is dropped – captain calmly explained.
Everything was going smoothly. Audrius sat down on stairs. Edas, Arūnas, Aidas and I were next to captain. After few miles the lines holding lifeboat snapped. Lifeboat stared beating up to the yacht.
Something had to be done immediately. Edas came in to charge. He ordered to put lifeboat on water. Everyone obeyed. Now not only the lifeboat was beating up to the yacht, but also the metal boat holding construction. Watching our heads we tried to tie the boat back to yacht. Edas put on the wetsuit and got on the lifeboat. Thought the boat was successfully tightened to the yacht, we still had to get back to Liepaja to retightened lifeboat.
Second start was only at 16.00 hours. Lithuanian media representatives were anxious where could we be for such a long time. Second start was successful and at an average speed of 15 knots we were approaching Klaipėda. At approximately 21.00 we entered Klaipėda port gates. We hoisted „Vartų Technika“ and Lithuanian windsurfer association flags. Wearing “Vejas galvoje” sweaters we were standing proud on the deck. We saw our friends waiving us from dock. Photo camera lights were flashing.
The welcome was very stately: oak leaf garlands, Champaign, fireworks, press representatives. Crews of port standing ships were observing the view with a surprise.
Party continued at Monciškės camping. Everyone was listening to the stories until late night rejoicing and marveling Arūnas’s achievement.

[Bobas32]

http://www.neilpryde.com/en/2005/news/news_baltic.php

[Edas50]

Greitai, ekranuose, pamatysite dar nepublikuotu maratono nuotrauku...
Soon in internet...